Prieš jūsų akis – marksistinės kritikos klasikos pavyzdys, 1937 m. Kinijos komunistų partijos pirmininko Mao Dzeduno rašytas darbas. Trumpame straipsnyje Mao Dzedunas kritikuoja ne paties liberalizmo teoriją, tačiau liberalizmo ir oportunizmo tendencijas būtent komunistų partijoje, pateikia vienuolika pavyzdžių, kokiomis formomis liberalizmas gali pasireikšti revoliucinėje organizacijoje.

Mao Dzedunas (1893 – 1976) – kinų politikas, revoliucionierius, marksizmo ir partizaninio karo teoretikas, Kinijos Liaudies Respublikos įkūrėjas ir ilgalaikis Kinijos KP pirmininkas. Nepaisant daugybės prieštaringų ir neapskaičiuotų politinių sprendimų, Mao Dzedunas padarė didelę įtaką marksistinės minties raidai. - Marksistai.lt


Mes pasisakome už aktyvią ideologinę kovą, nes tik su ginklu pasiekiamas vidinis partijos ir kitų revoliucinių organizacijų susitelkimas, užtikrinantis jų kovingą veiklą. Kiekvienas komunistas, kiekvienas revoliucionierius privalo naudotis šituo ginklu. Liberalizmas neigia ideologinę kovą ir laikosi beprincipinės taikos pozicijos, o tai gimdo supuvusį, miesčionišką stilių, kuris lemia atskirų grandžių ir atskirų partijos narių bei kitų revoliucinių organizacijų politinį puvimą.

Liberalizmas pasireiškia skirtingomis formomis:

1. Reikia žinoti, kad žmogus elgiasi neteisingai ne tik todėl, kad jis pažįstamas, tėvynainiais, mokslo draugas, artimas draugas, mylimas žmogus, senas bendradarbis ar pavaldinys; nereikia su juo ginčytis principiniais klausimais, o leisti jam veikti ir toliau ta pačia dvasia tam, kad tik būtų išsaugota taika ir draugystė. Arba lengvai kontroliuoti jį, bet neišspręsti klausimo iki galo, kad tik viskas būtų tylu ir sklandu. Dėl to padaroma žala visam kolektyvui ir konkrečiam asmeniui.

2. Leisti sau neatsakingą kritiką už nugaros, užuot aktyviai pareiškus savo pasiūlymus organizacijai; nesakyti nieko tiesiai į akis, bet paskelbti viską už nugaros; susirinkimuose nutylėti, o po susirinkimų plepėti. Užuot buvus kolektyvizmo principams, sąmonėje viešpatauja liberalinis palaidumas.

3. Vengti turėti kiek galima daugiau, jei tik tai nesusiję su tavimi; reikia žinoti, kad žmonės neteisingai mąsto: „kuo mažiau kalbėsi, tuo bus geriau; išmintingas, tylenis šalinasi blogio, kad tik pats nenusidėtų“.

4. Nepaklusti nurodymams ir savo asmeninę nuomonę iškelti aukščiau visko; iš organizacijos reikalauti globos sau, bet nepripažinti organizacijos disciplinos.

5. Nekovoti prieš neteisingas pažiūras, nesiginčyti su jais susitelkimo,  judėjimo pirmyn, darbo atlikimo naudai, o  asmeniškai priekabiauti, intriguoti, suvedinėti asmenines sąskaitas, stengtis keršyti.

6. Klausytis neteisingų samprotavimų, bet nepulti ginčytis; netgi nepranešti apie kontrrevoliucinius suokalbius ir į juos žiūrėti abejingai lyg nieko nebūtų.

7. Bendraujant su masėmis, nepropaguoti ir neagituoti, nekalbėti ir netyrinėti, neklausinėti, nesidomėti jų interesais, abejingai nuo visko atsiriboti. Užmiršti, kad pats esi komunistų partijos narys ir nusileisti iki eilinio miesčionio lygio.

8. Nesipiktinti poelgiais, kurie žaloja mases, neįtikinėti, neužkirsti jiems kelio, nešviesti, o kentėti ir žiūrėti į juos pro pirštus.

9. Į darbą žiūrėti nerimtai, dirbti be apibrėžto plano, be apibrėžtos krypties, aplaidžiai dirbti — pragyvenau dieną ir gerai.

10. Laikyti save nusipelniusiu revoliucionieriumi, puikuotis savo patirtimi, nesusidoroti su didelėmis problemomis, o nuo menkų atsiriboti, dirbti be entuziazmo, į mokslą žiūrėti šaltai.

11. Padarius klaidą ir tai supratus, nesistengti jos ištaisyti. Ir todėl pačiam pritarti liberalizmui.

Galima būtų dar pateikti dar daugiau pavyzdžių, bet šie vienuolika yra pagrindiniai.

Visa tai – liberalizmo pasireiškimas. Liberalizmas revoliucionierių kolektyvui yra nepaprastai kenksmingas. Jis savo ruožtu yra vienybės griūties, susitelkimo susilpnėjimo, pasyvumo darbe ir idėjinio nuomonių skirtumo pradžia. Liberalizmas lemia tai, kad revoliucionierių gretose prarandama stipri organizacija ir disciplina, prarandama galimybė nuosekliai ir iki galo vystyti politinę kryptį, ir dėl to partinė organizacija atitrūksta nuo masių, kurioms ji vadovauja. Tai – ypač žalinga tendencija.

Liberalizmo ištakos, persipinusios su smulkiaburžuaziniu savanaudiškumu, egoizmu, charakterizuojamos tuo, kad asmeniniai interesai statomi į pirmą vietą, o revoliuciniai – nustumiami į antrą. Iš čia ir gimsta liberalizmas ideologijoje, politikoje ir organizaciniuose klausimuose.

Liberalai komunistų partijoje supranta marksizmo pozicijas kaip abstrakčias dogmas. Jie – už marksizmą, bet nemėgina jo pritaikyti gyvenime pilnai; jie nesistengia pakeisti savo liberalizmo marksizmu. Jie prisišlieję ir prie marksizmo, ir prie liberalizmo. Žodžiais jie marksistai, o praktikoje – liberalai; žmonėms jie pasirodo esą marksistai, o sau – liberalai. Jų bagaže ir vieno, ir kito (kiekvienam to, ko reikia). Taip mąsto kai kurie žmonės.

Liberalizmas – tai nauja oportunizmo apraiška. Jis iš esmės prieštarauja marksizmui. Liberalizmas – tai pasyvumas; jis objektyviai padeda priešui. Todėl mūsų priešai bus patenkinti, jeigu mūsų aplinkoje egzistuos liberalizmas. Tokia liberalizmo prigimtis revoliucionierių gretose neturėtų rasti sau vietos.

Prisisotinę aktyvios marksizmo dvasios, mes privalome įveikti liberalizmą ir jo pasyvumą. Komunistas turi būti atviras, ištikimas ir aktyvus, revoliucijos interesai jam turi būti brangesni už gyvenimą, savo asmeninius interesus jis turi pajungti revoliucijos interesams; visada ir visur jis privalo išreikšti teisingą poziciją, nuolat kovoti prieš visokias neteisingas pažiūras ir poelgius, ir taip pat stiprinti kolektyvizmą partijos gyvenime bei partijos su masėmis ryšį; jis privalo labiau rūpintis partijos ir masių interesais nei savo asmeniniais interesais, rūpintis kitais daugiau nei savimi. Tik toks žmogus turi teisę vadintis komunistu.

Visi ištikimi, atviri, aktyvūs, sąžiningi komunistai turi susitelkti kovai prieš kai kurių žmonių liberalias tendencijas  ir pasiekti, kad jie eitų teisingu keliu. Toks vienas mūsų ideologinio fronto kovos uždavinių.

Mao Dzedunas
1937 m. rugsėjo 7 d.

Taip pat rekomenduojame perskaityti: Levas Trockis. „Apie demokratinį centralizmą ir tvarką“ ir MIM. „Demokratinis centralizmas“

Paskelbta: 2012-06-03 16:45:50